Tiktai kalbėdami 
Suglostysim viens kito prieštarų šerius,
Ir nesopėsime,
Jei tarpe mūsų bus erdvės nelikę.
Lai bus regėjimas nuo ašarų švarus
Ir nesubraižytas papirkusiais skatikais.
Lai viens kitam mes būsim orientyras, spindulys,
Kuris iš kiauto išvaduoja jausmą,
Nes būsim kilnūs, dosnūs ir geri
Ir būtas nuodėmes atgailomis nuprausę.
Na, o tada, kai baigsime žodžius,
Tylus susipratimas bus įsišaknyjęs – 
Sula pavasario iš mūsų neišdžius.
Žiema. Naktis. Girdi?
Į mus abu be žodžių sodriai lyja.