Tu, kurs žodį tartum grūdą brandinai
Ir iš lūpų mums į lūpas liejai,
Tu vis būk aukštai aukštai
Saule, paukšteliu ar vėju.
 
Tu kalbėki išdidžiai, plačiai
Apie žmogų, jo rankas ir sėją,
Apie tai, ką tu aplink matai,
Apie tai, kaip jis per žemę ėjo.
 
Nešė jis per žemę tris žodžius,
Juos triūsu visur dabino,
Kol po saule žemė neišdžius,
Tol ir būsi amžinai Tu gyvas.
 
Lūpomis palaimino Žmogus,
Tardamas – hosana, myliu, vivat!