Ak nedrėkintasis ir nedrėkinęs mano,
Tirpimo stadija negrįš į mūsų būtį.
Viens kitą pabėrėme pelenais vulkano,
Subliuškę pienmaišiai onkologui berūpi.
Matuojam kiemą seno gaidžio žingsniais
Ir uostinėjam lyg pernykštį korį.
Kaulėja kremzlės, stuburas nelinksta,
Kaip ir liežuvis - tyli, ko tu nori.
Be žodžių raikome - tas buvo, tas - nebuvo,
Nors tas sijojimas jokios prasmės neturi,
Nes užmarštis - geriausias valytuvas - 
Mus išslapstys be paltų ir kepurių
Ten, kur nei aš, nei tu nebeatšilsim,
Nebesutirpsim ir nebesudrėksim,
Nebent šykščiu lašu ant iškapstytų smilčių
Kur nors greta - beveik glėbiuos - gulėsim.