Ant saulės pagalvėlės besiilsinčiam Dievui šoka pasaulis. Pasauly verdantis gyvenimas – tai bruzdesys, kurį palieka įšsižiojusiam svajokliui įsijautę žmonės. Svajoklio bruzdesys esantis kažkur erdvėj, nematomas, tačiau labai didis gyvenimo takas. Svajojimas – tai atsargus krebždesys, beveik nesigirdintis. Pavojinga tik iškristi iš debesies besvajojant. Tarp gražiausių svajonių ir žemumų yra darni tvarka – harmonija. Toj harmonijoj jausminga Madina nesugeba būti. Sielos skausmas ir svajonė, skambanti si ir do natelėmis, lydi Madiną einant gyvenimo taku.
Gyvenimas lengvas, kai einant taku, iš tolo, nesimato parriedančio traukinio, vežančio keleivius su savom gyvenimo istorijom. Kai svajoklę paima traukinys, ši ima labiau gyventi, sugrįždama namo, palikdama namus ar verkdama kelionėje. Namai – tai žemiška šiluma, jauki ruda spalva. Namuose saugiai miega nuo senumo pageltęs, dovanotas, mamos rūpesčiu kvepiantis daiktas ir juose spindi močiutės įdėta paslaptis. Tik Madinai labiausiai patinka nesipykti su namais, su vertinga meile, su pažymėta laime. Ji saugo tai kaskart paliesdama kiekvieną svarbų tarną, savo gyvybę leisdama jiems pajust.
Dievas neleis pasiklysti traukiny, jei esi kilniaširdis. Jei traukiniu riedant išgyvenamos gražios akimirkos, sutikus pakeleivį ir prisisotinus gyvenimu prisunkusių spalvų, Madina pamato Dievą linksmą, it neužaugusios, nekaltos mergaitės rožinė spalva, kuria pasidabinę obelų žiedai. Saldus Dievas obelies žiedais pavirtęs gyvenimą myli.
Jeigu ima tamsėti gyvenimo takas ir jausmas kužda, kad  jau parrieda traukinys, tuomet ji ima ieškoti geltono gerumo savo širdyje. Poetinis liūdesys pasirodo medžių geltonų lapų čežėjimu po kojom. Dažnai gyvenimo džiaugsmai atrodo bespalviai ir kvepia dusliai kap minkštas žmogus, kurį galima liesti. Dažnai gražus gyvenimas savo liūdesiu, krintančiai lietaus lašais, žėrinčia gamtos šarma pakvimpa. Ji turi Dievą eidama lapuotais takais.
Gražiausias jausmas buvo ilgai saugomas skrynioje iki tol, kol Dievas išgirdo tylų krištolinių ašarų lietų. Auksiniais lapais suvystytą dieną tarsi vaiką, ji regėjo, laukdama to vienintelio gražiausio jausmo, į širdį per gyvenimą krintančio tik kartą. Eidama šlapiu, purvinu gyvenimo taku, ji stabtelėjo išvydusi gėlių lauką kviečiantį pažaisti. Skleidžiant vieną šaką po kitos šakos, dedant tylų žingsnį siauru gyvenimo takeliu, pačioje siauriausioje tako vietoje, kur daug šakelių tarsi prašė būti pajudinamos ranka, linkėdamos jas praskleidus, išvysti dar tolimą, gražų kelią nueiti, mergaitė atsiduso. Saugiam Dievo glėby medžių lapeliai nesipyksta, ant vandens paviršiaus ilsisi saulės spinduliai, danguje debesys pykstasi dėl vietos, gėlelės dėkingos nurimusiam vėjui blizga saulėj, ramus vanduo čiurlena kaip švelnus mamos balsas. Ten, kur didelio vėjo klajonės nepasiekia trapaus gyvosios gamtos alsavimo, Madina sutiko paukštelius. Visą gyvenimą ji norėtų likt ten, kur šventas vanduo lig ryto kartu su paukščiais buvo žaidimo lašai. Ten, kur nė vėjelio just, kur gamtos kūrėjas savais stebuklais apsupęs pasaką seka, galima ne visiem patekti. Galima sudegt, jei nepasiruošęs užeini į stebuklingą vietą.
Buvo ir didelių vėjų einant gyvenimo taku. Čiuožti dieviškom slidėm ne taip lengva. Čiuožimas kaip sekimas muzikos garsu, vos tik nebesiklausai garso, piktasis kaip vėjas pakiša kitas pačiūžas. Yra vėjas vadinamas skaičiu „Vienas”. Šio vėjo žodyną naudoti tinka ne modernioje parduotuvėje prie prekystalio. Jis turi kvapo paslapties, kurį tik pas amžiną Dievą, suprantantį apie kryželio naštą kiekvienam, žmogus gali toli nusinešti. Tačiau yra vėjas visai uždarytiem, nuo padangių atskirtiem, kaip atskirta realybė nuo stebuklo. Ir yra vėjas kaip niekų kalba. Vis dėlto kažkada naujumas kaip kita akių šviesa pagerbiama kaip Dievo didinga valia.