Tava kuklia būtim
Nušvinta rytmečiais nudžiugęs mano veidas – 
Lyg būčiau gavusi kaip dovaną pluoštelį spindulių,
It gavus viską,
Ko aš alkus, troškus, geidus,
It radus pilnatį iš puikiai derančių dalių.
Jutimai auga,
Liūdesį nuplėšę it per ankštą lukštą,
Jaučiu, kaip rąžosi many miegoję pumpurai,
Many švinti,
Šešėliai tamsūs bliūkšta.
Kada puiku, neklauski – ar gerai?
Dabar ta stadija,
Kai tik šviesos pakanka,
Kada įaudrini, neliesdamas manęs. 
Maniau jau esant uždarytą dangų,
Bet tu gali pavasarį pratęst.
Todėl šis potvynis atrodo lyg stebuklas – 
Atrandam potyrius, nemanę juos turį.
Nesiprašau į tavo būtį kuklią,
Bet mano lūkesčiai viltingai atviri.