Viduržiemy, kai baltos snaigės krinta,
Tu į pasaulį mano atėjai.
Ir taip, matyt, likimo buvo skirta,
Kad sniege gūžtą suko du gandrai.
 
Pirmieji žingsniai – tūkstančiai choralų,
Aš tave savo laime vadinau,
Net nežinau iš kur sėmiausi galių
Kiekvieną savo mintį skirti Tau.
 
Gražiausius vaizdinius, kuriuos svajonėn
Kasdien kūriau ir plukdžiau į Tave,
Šioj pažinimo į save kelionėj
Mes surišti nedaloma gija.
 
Dabar pasaulį Tu statai sau naują
Ir į viršūnes kyli palengva.
Tavosiom gyslom teka mano kraujas.
Tu man sūnus esi, aš Tau – mama.