Ir sodai žiedais verkė ir topoliai žali,
upeliuos ašarų permirko
tavi keliai pilki, nelygūs, akmenuoti,
su širdgėla juoda,
kažkas lyg trūko, skilo,
gyvenimo taurė dar ką tik buvus sklidina.
kažkas lyg sunkų akmenį užritino,
kuris jau pasiliks, kol tu gyva.
Pavasaris jau nesulaukė tavųjų rankų
darbo išartų, vanduo ledinis glaudė,
srovė vyniojo, glostė plaukus
tarp sueižėjusių lyčių
Tik tavo paskutinės mintys
atskrido į namus paukščiu,
sapnu pabeldė,palietė sparnu
ir aušo rytas juodas,
čiulbėjo paukščiai netekties tyliu balsu.