Ilgesy, ilgesy,
Vakariniam rūke tegaliu aš tave ir įžvelgt, ir paliesti,
Nes ląstelėm visom aš jaučiu,
Kaip mane tu be žodžių kvieti,
Ir kaip tvinksniai nerimsta, atstūmę nakties klampią vėsą.
Taip, kas žingsnis einu 
Link atskyrusios mudu ribos,
Po kąsnelį šešėliams šeriu ir instinktus, ir baimes,
Ir malda nebeturi prasmės,
Nes aistras būtas kas pakartos?
Ilgesy, 
Tu esi nenuslopęs ulbėjimo aidas..
Ši miglojanti sausio naktis
Tavo rankomis taikosi sielą apglėbt ir priglausti.
Rodos, trūksta šitiek nedaug –
Tik mus skiriančią ribą ištrinti,
Tik aptikti migloj Letės upę įveiksiantį plaustą.