Užsitęsė drungna įmirkusi snūda,
Kai juoduma nepervirsta į baltą.
Regiu sapnus į dieną žvelgdama
Ir savo sąmonę, dvejonėmis apveltą.
Draugai nors ragina laikytis už šakos,
Norėčiau liudyti Niutonui žemės trauką.
Apie sulotekį neverta sau meluot – 
Garsiau už ateitį praėjęs laikas šaukia.
Norėčiau likt spalvotame sapne,
Deja, žiema neužtiesė drobulės.
Nusilpo kūnas. Tuoj būtis numes
Tarp nustekentų, kur purvyne guli.