Susikaupti trukdo tūkstantis minčių,
Tarp begalės eilučių savęs neberandu.
Kodėl pasaulis pinasi su tūkstančiu lemčių?
Kodėl dar ne pavasaris? Ilgiuos šviesių dienų.

Man angelas vienintelis pastogė tų namų,
Kur priekalas didžiausias – kalnai juodų raidžių,
Kodėl tarnauja žmonės dėl blizgančių žaislų?
Nejaugi nieks nemato – po to reik vis naujų?

Šiandieną laimę matom skaičių plotmėje,
Nors iš tiesų ji slypi tik mūsų širdyje,
Mieli svečiai šio krašto, būkite tikri,
Kad slaptas laimės raktas – tai būti savimi.

O kas esu toks aš? Išminčius iš rytų?
Esu aš kaip Sizifas, labai daug suklystu.
Suklyst nereik bijoti, mes augam dėl klaidų,
Svarbiausia – apsieiti be blizgančių žaislų.