Užmerk akis, minčių skrynutę uždaryk,
jau vakaro sparnai šešėlius meta
ir saulė skęsta ežere, panirusi giliai, giliai,
kur žuvys miega neramiai
nuo plazdančio vandens verpetų.
Diena vėl dingo nelauktai, taip neapčiuopiamai nutolo.
Naktis, žvaigždynų kuždesiai vėl priartėjo prie tavęs,
pajuodusio dangaus, prie papilkavusių stogų,
prie mano, tavo sapno mįslingų vaizdinių.
Užmerk akis, minčių skrynutę uždaryk, jos veržias,
plaukia nepertraukiamu srautu. Naktis išlaisvins
nuo būties, nuo vėjo sūkurių, kol rytas saulę dovanos,
šviesa užlies visus kampus ir tu vėl kelsiesi su ja,
ir vėl lietus, vėl lapai gels, klevai ugnim liepsnos,
kol šaltas vėjas langus uždarys, užvers duris,
o mintys lėks ir lėks, kol atsitrenks į pilką akmenį
pažliugusio rudens.     

2018-05-23