Kiek tuščiavidurio džiaugsmo
nakties juodoje užuominoje.
Balansuoji ties riba,
pavirsti juodvarniu mėgėju.
Juk skraidyt nemoki,
tik vaikštai nuodėme akla
pilkuoju miesto grindiniu.
O po juo alsuoja žemė,
išsiilgusi basų vaikystės kojų.
Ištroškusi rasos iš ryto rankų,
žalios žolės aistringo bučinio.
Miestas bunda, savimi patenkintas.
Blaškos sunerimę durys,
garsiai trankomos.
Šunelis loja, bėgdamas į lauką.
Širdis mėgėju juodvarniu
apkabina pilką klevo šaką.
Pabus pašėlusiu laike man broliu,
nuodėmėje apakusiai
nuo miesto grindinio atakų.

2019
nemiros.wordpress.com