Jau  pasiilgau šypsenos,
Tikros ir atviros lig galo,
Dvasinio ryšio artumos,
Džiugina širdį – ji apsąla.
Jau  pasiilgau džiugaus klegesio –
Širdis kvatoja lyg beprotė –
Sieloje gimsta uimas žavesio,
Dvasia palaimoje, atrodo, ji besotė.
Jau  pasiilgau sieloj šurmulio –
Jis verčia tavo duotį aukštyn kojom –
Klegėt, kvatot ir šokti ligi alpulio...
Ar linksmintis visi šitaip sumojam?