ne visada
ne visada pilkai užgimsta rytas
ir tyloje padangėj siuva vieversiai
kada dangus toks svetimas
toks kitas
jog regis neišauštų amžinai
sidabro migloje lyg pramanytoj
skęs monotoniškai akimirkų laivai
praplaukę uostus niekad nelankytus
ar laukė ten tavęs
net nežinai
ir laikas tas šalia
toks ligi skausmo savas
vilnija lyg vanduo skambėdamas keistai
per sielos upę realybės tonais
neįsiklausęs jų melodijos
neišgirdai
ne mintys renkasi tave
tu jas renkiesi
jei pilkas tavo rytas
tu jį nutapei
ne visad tamsiai gimsta aušros kitos
tiktai tada jei myliu dieną
per mažai