Tas takas tarp mūsų
Užgyja lauke nebemindomas
It knygoj bažnytinėj blunkantis lemiamas įrašas.
O taip, senatve atsiskaitėm ir esam nė kuo neskolingi,
Greičiau išskirti, 
Negu noru savu išsiskyrę.
Skalsus ilgesys, 
Po sniegu kai nurimo it miręs,
Aš jį nugrimuoju geismais, sukurtais atminimuos.
Manau, kad per pojūčius sergančius
Būtį vienatvišką tiriame,
Nes gyvastį esant tik akys sudrėkstančios žymi.
Manai, kad į širdį tau graužiuos?
Greičiau – į paminklinį akmenį.
Vargu, ar sutiktum akmentašiu samdomu būti.
Tas takas tarp mūsų užgyja – 
Nei vingių, duobių nebeatmenu,
Tačiau kažin koks graudulys
Jam užgijus priverčia suklupti.