Pasaulis baigiasi lėtai,
Su muzika, saliutais,
Karaliau, visa tai matai
Ir negali nebūti.
 
Todėl  esi, nors ir ledai
Jau prašosi į būtį,
Tavos  karūnos  spinduliai
Neleis mums niekad žūti.
 
Nors grius šventyklos ir stabai,
Nors rodys dangūs pirštą,
Tu vėl gyvenimą statai,
Ir jis niekad nemiršta.
 
Gyvuok, – tu tyliai pasakai,
Ir visa vėl atgimsta.