Dar vienų metų knyga liko beprasmė, tuščia –
savo tylius žingsnius, atodūsius girdėjai tu viena,
tik sapnuose sugrįžta senoji kaimo gryčia –
atskirtis nuo jos – storiausia gyvenimo siena...

Tad sugrįžk, saulės spinduly švelnus,
paliesk mano sielą spindesiu tyliu,
šiame pasauly pamiršau kelius – visus,
teliko vienas vienintelis – eiti žaliu taku:

Mintyse klajoti miškais, kalvomis, kloniais,
išvažinėtu keliu palaukėse ramiose,
ryto rasos lašais gaivinanti kojas maloniai,
klausytis lakštingalos žydinčios obelies šakose.

Deja, mintys kaip seno medžio šakos surambėję,
savasties esmė dingsta ne metais – dienomis,
negaliu klausti – kur ji – pralekiančio vėjo,
negaliu savęs guosti net dainomis skambiomis.

2020 m. sausis