Daiktai, sutūpę kertėse,
Kuždėtis ėmė apie senkančias jėgas – 
Užkliuvęs kokio kampo, bambi ir keiksnoji.
Po kiautais praeities sunkiau vis ateitį surast.
Panosėj potvynis,
Tačiau užsnūdo Nojus,
Nebesurentęs arkos su atšipusiu kirviu,
Bedante burna neįveikęs plutos.
Pametęs skaičių ąžuolo rievių,
Ko ties gile ant samanų suklupęs?
Taip, trikdo finišas – 
Fanfarų negirdėt
Ir odos maišas pamažu raukšlėjas.
Daiktai kaip angys šnypštauja kertėj,
Nes lyg esi, 
Lyg jau seniai išėjęs.
Štai pavalkai, nors tvarte nėr arklių,
Štai staklių griaučiai
Be gyvybės nyčių.
Gal šimtas potvynių – 
Kasdieniškų, seklių.
... ir Nojaus nėr,
Ir arkos nematyti.