Tai stadija, kai nebereikia išpažinti nuodėmingų paslapčių,
Kai mes išgliaudėme prasmes kiekvieno žodžio kiauto,
Beaistrės rankos lieka, kai tave liečiu – 
Tu ne atsitveri – ruošiesi nuožmiai kautis.
Tai stadija, kada stebėtis nebeliko kuo,
Šlykštėtis, gokčioti ir garsiai protestuoti.
Tiek bendraties, jog nenuplaus vanduo
Ir šitiek alkio – lyg nejautę soties.
Tai stadija, kada klausai šnopavimo nakty
Lyg tai – tik tai – tave būty sulaiko,
Kai ląstele kiekviena gruodį pajunti,
Kada ne pergalė minty, nes tu meldies už taiką.
Tai stadija, kai nebenori likt, tačiau išeit bijai,
Kada jauti, jog nebe tau nuspręsti.
Tai stadija, kai klydęs neatsiprašai – 
Vilties nėra būty teisybės krislą rasti.
Sumišęs protas šaukiasi dievų,
Geismai ir nuodėmės jokios prasmės netenka.
... kaip išganingą pavilgą dedu
Ant kliedinčios kaktos beaistrę seserišką ranką