Šiek tiek graudu,
Jog dovana brangiausia tau jau nebebūsiu – 
Ar atmeni, kaip nekantraudamas
Tu išpakuodavai mane iš nėrinių?
Užglosto nerimą žvarboko vėjo gūsis,
Kai laikas auksą paberia dabartyje variu.
Nesiraukau,
Net jei sula saldžioji žodžiuose apgižo,
Kad mūsų sienose nei durų, nei langų,
Kad kraujas užtvenktas senatvės tiršto ižo
Ir kad jausmai pasidengė dužiu nebetirpiu ledu.
Jauti, kaip stingstame,
Užmiršę savo glėbio alkį,
Visas prasmes išdrabstę kaip kitus geismus?
Svajoju kartais salti, o ne karsti,
Nes brangios dovanos nedalomos perpus.