Prisekim po baltą rožės žiedą
Prie mūsų žmogiškos esmės,
Padangėj baltas paukštis kviečia
Pakilt nuo kasdienybės ir nevilties.
 
Taip, mes skirtingi, bet esam ypatingi,
Palikę antspaudus mes laiko raižiny,
Šitam pasauly gimę tam, kad mirti
Ir likti  anapus amžinybės turiny.
 
Taip, liks likimo pažymėta
Darbų pradžia ir pabaiga,
Kažką praradom, kažkas laimėta,
Taip po truputį trauksis tuštuma.
 
Kiekvienas turim žemėj prasmę,
Tai dalelytės žmogiškos esmės,
Ji taip svarbi, kaip Šventas Raštas,
Karališkos ir žmogiškos ji padermės.
 
Labai skaudu, kad vakar klydom,
Mums prieš akis tiek daug kelių,
Senus išleiskim su palydom,
Naujus sutikim su džiaugsmu.