Rudenės sutemos
Aprengs senius vienatvės tramdomaisiais,
Išplaus jausmus ir liksime bespalviais,
Sparnus po plunksną žarstę
Sverdėdami vaikščiosim – 
Kaip kūjų niekad neturėję, betgi savo laimės kalviai.
Net šimtąkart atleidę nelabiems skriaudikams,
Auginsim pūlinį, nes būtas laikas – nuodas geisto miego.
Glėbiuos atvėsusiuose atjautos neliko,
Prie namo pamato mes kaip dvi kerpės sėdim,
Nuo skruostų paslapčiom nubraukę šykštų lašą – 
Iš kur tas perteklius vienatvės tramdomuosiuos? –
Girdi? Palėpėje sujudę pelės čeža,
Tai joms bėda, kad naktį nemiegosim,
Po galva – akmenys, pašonėje – akėčios,
Klijuojas lipnūs marškiniai prie kūno,
... sugrįžta miegas, smilkinius kai liečia
Tavi delnai, išlaisvinti švelnumo.