Žydinti migla

Gruoblėtos sodo šakos paryčiais
Lyg susitarę dangstosi miglom, gal drovisi nuogumo?
Kažin iš pumpurų kada jos nuometus plevent išleis,
Kada nešiosis bitės siaučiančios būties saldumą?
Ana, kamienas vienas klumpa lyg našta
Visais derėjimais jį užgulė per kartą.
Šypsais tylėdamas, atminęs kažin ką – 
Gal stirnas, vaikštančias po sodą neaptvertą,
O gal tuos obuolius, kur skynėme abu – 
Sultingus gundymus tiesiog iš mūsų Rojaus?
Šypsais? Neklausiu, ko? Tai nesvarbu – 
Nuogam sode abu dabar aušrojam.
Šiek tiek sulinkę kaip ta obelis,
Nes būtos dienos svaigios tarsi vynas.
Eime namo. Migloja, gal net lis.
O sodas žydi – mūsų atminimais.
Nijolena