Ledėkų aptrauktieji vandenai
Užvers būties gelmes aklu valkčiu
Ir mes įkalinti akimirkos kadre viens kito nepažinsim,
O rutininiai įpročiai užčiaups
Nė nesuinkšus, jog kenčiu,
Kai nesuderinti veiksmai it svetimkalbių linksniai,
Kai mūsų juslėmis gimdyti vaizdiniai
Prieš kryptį brauks bei retins suvokimo žvynus,
Kai mudu misim gausiai, bet nebeskaniai,
Kai po dešimtmečių tu liksi nepažinęs
Ne paslapčių, ne dumblo duburiuos
Ir ne nematomos kitos mėnulio pusės.
Tu nebepermatysi ašaros skaidrios,
Kuriai išslydus ima tvinti upės.
Nėra kaltų – visi dabar gręžti,
Visi kaip žuvys po ledu dabar pridusę.
Ilgai meldžiuos, kad likčiau aš kantri,
Nes juk apsiėmiau tirpdyti ledo pusę.
Tai kur pavasaris? Ne mūsų ir ne mums.
Prasegę kailinius gal įsauly užsnūsim.
Sula sujudusi atminimus sudrums
Ir gal nušvis kita mėnulio pusė.