Vakarinė malda

Toks keistas jausmas tirpt – 
lyg nusidėtum,
Lyg pripažintumei silpnumą ir save išduotum,
Lyg nejudėdamas pakeistum laiką, vietą,
Lyg vidur jūros kiauru taptų daug nuplaukęs luotas,
Bet anei grįžt, 
Nei siekt svajotą krantą.
O dangūs niaukstosi, matai artėjant vėtrą,
O tu tirpsti,
Iki sutirpsta rankos, kurios ką nors mokėtų ir galėtų.
Toks keistas jausmas
Susigert tarp smilčių,
Virvėti akmeniu, kai iš savęs išplūsti,
Bešvintant rytmečiui rasokšniais pasipilti,
Pripildyt troškulį, nors amžinai jis tuščias.
Visus tuos pokyčius galiukai pirštų mena
Ir aš juos sudedu prieš vakarinę maldą.
Toks keistas jausmas, jog esi tu mano –
Tirpstu, susigeriu, granito plokštę skaldau,
Iki baigiu išverkti kūno sulą,
Iki jis eižėja ir vėjai jį išpusto.
... dvi smiltis suriša gležnos šaknelės siūlas
Ir štai – sultingas naujas daigas pūpso.
Nijolena