ant pliko debesies
dalia pavargus
vaiko kuriam diena
skaudžia ranka nubraukia
šypseną nuo veido
net mano juodas varnas
miegantis ant klevo
pakirdęs sparną tiesia
nušluostyt ašaras vaikystės
žiaurumo kąsnis
užteptas žodžiu išrėktu
pykčio minutėlę menką
dalia pamotės juoku kvatoja
dangau, kodėl
prastai tu vaiko dalią saugai
šventu vaikystės sakramentu?
kraupi tyla
kreivai išpuoselėto miesto gatvėse
iš pliko debesies
karti rūstybė godžiai medų kopinėja
skirtą vaikui