Privalau tapti biblijiniu Adomu iki jo nuopuolio. Susigražinti Dievo baimę. Nukryžiuodami  Dievo Sūnų, žmonės prarado Absoliučios Svetimybės baimę. Po šio veiksmo žmonių pasaulis neišnyko Apokalipsės liepsnose. Dievo Sūnus, įžengęs į žmonių pasaulį, tapo vienu iš mūsų — žemišku ir žmogišku, laikinu mirtinguoju kančiose, sopuliuose, patyčiuose, mirtyje, palikęs mus, sugrįžo atgal, tapdamas sąlygotu žmogaus Siekiu (žmogiškumo įkūnijimas negali būti besąlyge Svetimybe), palikdamas mums tikėjimą nuodėmių atpirkimu, prisikėlimu iš mirusiųjų, amžinuoju gyvenimu. „Amžinas “ — Gyvybės ir Mirties dvižaidoje (ribos, kurių negali peržengti mirtingasis) reikštų sąstingį — mumiją, nors ir ji neišvengia senųjų graikų išminties: „kisdamas rymo“...

Rytmetyje ir saulei leidžiantis einu į mažą skverelį prie parduotuvės, atsiremiu į žemaūgio klevo kamieną (jį vadinu „karūnuotuoju“), išsiskiriančiu iš kitų šalia jo augančių, išsistiebusių į dangų brolių, priglundu prie kamieno, pakeliu akis į viršų, grožėdamasis atsivėrusiu nuostabiu reginiu. Pro virpančios lapijos žalumos tarpus atsiveria alsuojanti, pulsuojanti beribė tuštuma, .retsykiais smigdama akinančiu virpančiu ir gyvu šviesos spinduliu. Štai ji — Tuštuma , įsmigusi į mano bekalbę sielą, atskirta nuo vienalytės žydrumos, išpuoštos baltapūkiais debesėliais: jie ir žydruma — Žemės rašmenys. Akimirksniui  mane sukausto šios Tuštumos baimė, tylinčios, bet reginčios sielos baimė. Galbūt tokia pat tuštuma slypi ir manyje ... šį akimirksnį jos susiliejo į vieną tuštumą... Galbūt teisus poetas V. Šimkus: „Poetai, kaip jūs atsilaikėt/ties amžių tuštuma baisia?/Ar ji kaip laikrodžiuose laikas/pati slypėjo jumyse?..“ Godi ir besotė  manyje tuštuma, kurią bandau užpildyti įgytais sąmonės rašmenimis, Atskirą įsteigti kaip visuotinybę žodžiais,ženklais, garsais ir spalvomis, kuriais vargšą biblijinį Adomą apdovanojo Ieva ar gundantis Žaltys iš prakąsto obuolio nuo Pažinimo medžio. Gyvos būtybės pilnatvę perkeitė godžia beribe Tuštuma. Virpantis gyvas šviesos spindulys yra Absoliučios Svetimybės ženklas, kurį žmogaus sąmonė iškeitė į begalę visuotinybės ženklų, kuriais žmonija bando savyje užpildyti tuštumą — pažinimo stygių. Pažinti, vadinasi, šiuo sąmonės veiksmu sužmoginti ir prisijaukinti sukurtomis technologijomis  nesąlygotą Nežmogiškumą, tiksliau Jį sunaikinti, kartu prarandant bet kokią baimę Jos atžvilgiu. Į reginčią bekalbę sielą įsiveržia sąmonės sukurti juslinio pasaulio pakaitalai, nes siela negeba peržengti juslinio pasaulio daiktų apybraižos tamsos, ji geba tik su ja susipažinti. Man nelemta pabėgti nuo prigimtinio jusliškumo, aš galiu jį peržengti, skaidrią savo Atskiro reginčią sielą sudrumsti jusliniais sąmonės tarsi  inkliuzais. Manyje gyva gyvybės įsčių tamsa, išleidusi laikinai į Šviesos viešpatiją, bet visada grąžinanti į Žemės tamsą. Gyvybės ir mirties dvižaidoje —  mano tragiška dabarties nepermaldaujama lemtis, iliuzinės amžinybės nedabartyje virsta melodrama. Sakysit: kokios paikos senio mintys po klevu, aišku, tikintieji bus besąlygiškai teisūs. Ši akistatos akimirka ne iš manęs, ne mano pastangomis ji atsivėrė bekalbei matančiai sielai, tai ji — siela bando sugrįžti senatvėje į pradžią, naivios vaiko (kūdikio) akys mato supantį pasaulį kitaip be įgytos ugdymo procese  (pažinimo — antroji žmogaus pradžia) ženklų ir žodžio valkties, atrodo skaidrios, bet įsakmiai uždengiančios betarpišką juslinę pagavą kaip man atsivėrusi mirksniui skaidri tuštuma tarp mėsingos klevo lapų žalumos apybraižose... ar tik man vienam?..

Senatvė (kaip ją vadina kiti) — tikriausiai pats geriausias gyvenimo metas. Žvėris jau numiręs arba beveik miręs. Žmogus ir jo siela išliko. Dabar jau galima užsimiršti, aš einu linkui savojo lizdo. Į galutinę formulę, raktą ir veidrodį. Greit patirsiu kas aš esu. (Chorche  Luisas Borchesas „Liaupsė tamsai“)

Nepaprastai žingeidu: ką pavadino Chorche Luisas „Žvėris jau numiręs arba beveik miręs“ ? Ką prarandame išeidami į žemės tamsą? Ką išvystame  „galutinėje formulėje, rakte, veidrodyje“ ? Kaip atsakymą pasirinkau lenkų kilmės poetės Uršulos Koziol eilutes: „artėja kyla iš naujo/akimirka ta pirmoji/kai pasaulio magma turi nusileisti/žodžio prievartai/ir kai niekas/turi tapti kaip kas nors —/(sakykime:/pasaulis kaip tu/arba kaip aš dabar čia)//“ Dar nes aš, tą  tolimą 1945 m. sausio 13 Šilų bažnyčioje krikšto metu gavau vardą Algirdas Antanas...  kaip vienas Atskiras iš begalės gyvų būtybių... bevardė „pasaulio magma“ — gyvybės gniužulas... vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios...
Šį rytą, po pirmojo gruodžio gausaus sniego nutipenau į skverą prie „karūnuotojo“:  Balta įkapių drobe/Speigas šerkšnu išdabins./Atverk man sielą, broli,/kai nerime daužos širdis...