Pajudės traukinys – jis išveš tave.
Ir seni draugai pamojuos tau ranka –
Buvo gera su jais, bet juos palieki,
Palieki, nors sunku, bet išvykti turi.
Tu žinai – jie gailėsis tavęs.
Bet žinai, nesupras, ką jauti dabar pats.
Tu norėtum išlipt, bet turi išvykt,
Tu žinai – turi pasirinkt.

Kitą žemę, kitus draugus,
Kitą dangų, kitus medžius,
Kitą meilę, kitas viltis,
O galbūt tavęs laukia kapų rimtis?

Tu rūkai, žvelgi už langų į šviesas.
Tu geri šitą alų –
jis primena senas dienas.
Žmonės stebi tave. Jie galvoja
važiuoji trumpam –
Tu važiuoji ilgam, o galbūt ir visam.
Tau sunku – nematysi akių, dėl
kurių gyvenai.
Juk klaiku išvažiuot, nesugrįžti visai
Ten, kur tavo namai, ten, kur tavo draugai,
Bet turi išvažiuot – tu pasirinkai.

Kitą žemę, kitus draugus,
Kitą dangų, kitus medžius,
Kitą meilę, kitas viltis,
O galbūt pasitiks kapų rimtis?

Ir praeis daugel metų. Vėl judės traukinys.
Vagone palydovas užvers vėl duris.
Tu žiūrėsi pro langą į tuos, kurie moja ranka.
Jie nebuvo draugais – jie tiktai pažinojo tave,
Kaip ir tu juos.
O dabar tu važiuoji tolyn –
Ten, kur tavo namai.
Buvo tavo namai, kol nepasirinkai.

Kitos žemės, kitų draugų,
Kito dangaus, kitų medžių,
Kitos meilės, kitų vilčių,
O galbūt tu norėjai surast
tylią rimtį kapų?

Tu sugrįši į miestą, kuriame tu gimei.
Tu eisi gatve, kuria jau ėjai.
Tu matysi akis, dėl kurių gyvenai –
Jos žiūrės į tave. Prisimins? Gal ir ne.
Pagalvos, kad regėjo sapne.
Tu norėsi prieit, pasakyt,
Kad iš tikro tai tu sugrįžai.
Deja – tu pasirinkai.

Kitą žemę, kitus draugus,
Kitą dangų, kitus medžius,
Kitą meilę, kitas viltis,
O galbūt net kapų rimtis?

Aplankysi vietas, kuriose tu buvai,
Kur draugus sutikai.
Ir dabar jie tenai kaip tada.
Kaip tada pavaišins cigarete
Ir sakys :
– Tu rūkai kaip jisai.
Ir kalbi kaip jisai.
Bet juk tu tai ne jis, o gal jį matei?
Atsakysi, kad ne, nematei.
Nes tu pats pasirinkai

Kitą žemę, kitus draugus,
Kitą dangų, kitus medžius,
Kitą meilę, kitas viltis,
O dabar tavęs laukia kapų rimtis.