O kaip iš toli esi atklydus,
kartu ir varganas pasaulis – būtis,
mintyse ieškai takų atgal pro brūzgynus –
deja, kur bepasisuktum, vis ta pati kliūtis.
Gali tik nuo sunykusios gimtinės kalvos
bandyti mintyse apglėbti horizonte plytinčius tolius
ir žinai – ten kojos nemins jau niekad niekados,
nustok skaičiuoti prabėgusio gyvenimo mirksnius.
Tūnai apsuptyje priplėkusių gyvenimo klodų,
gal apmaudu – ne švytinčios pamario kopos –
dar ieškai kažko, kad sielos kertelei nebūt nuobodu –
sutinki – tai sudėvėto it drapanos gyvenimo lopas.

2019 m.