Ieškau duonos riekės ant stalo. Iš vakar dienos, iš nakties, kai buvo šilta. Iš dienos, kai merkė lietūs mėginantį primint apie save miestą. Argi būtina primint save, apie save? Matyt būtina, jei gaudžia, triukšmauja, bilda, beldžia, švilpia sirenomis kažkam į pagalbą skubančių mašinų, aidi nuo mūsų trepsėjimo į grindinį.

Ieškau duonos riekės ant stalo. Randu. Trupinius. Du trumpi sakiniai užklius už kieno akies, surauks kieno veidus, kodėl trumpi. Bet juk trupiniai. Kritikos neišvengt. Žiupsnis druskos į veidą. Ant duonos riekės, kaip ir ji pati, būtų gardu. Būtų pats tas, nes maudžia širdies srityje ir po ja. Net oda braška.

Ieškau duonos riekės. Ant stalo. Dar vis ant stalo. Po stalu būtų jau blogai. Keturiomis žmogus ne tik girtas ropoja. Nuskaustas, nuskriaustas, paspirtas, nuspirtas tų, kuriems daugiau visko atmatuota ir jų žodžiai gerai pamatuoti. Pilni didingumo, paskrudintų jausmų, aistros, nors ir dvilypės.

Ieškau duonos riekės, savo, savos, ant stalo. Kodėl kažkam nuo to ausį skauda, akį peršti, savyje nerimsta, iš kailio neriasi ją atimt, sumaigyt į vientisą gniužulą ar sutrupint ir nubraukt trupiniais nuo stalo, idant priverstų ropot grindimis ar grindiniu. Juk niekada savęs nekėliau ant pjedestalo? Tik mylėjau ir myliu klevus už lango ir drebulę savyje iš a. a. tėvo rankų…