It pabaidytas paukštis nuskridai
Į šalį, kur geresnis dovis,
Kur laimei skleidžiasi sparnai,
Ir kur į širdį šaltos strėlės dar nešovė.
 
Bet neapleist manęs prašau,
Nes ne tik tau ir man ši žemė nedėkinga,
Paukšteli, angele šviesaus dangaus,
Gyvenimas – kova, net jeigu pralaimėjimais nusninga.
 
Tad pasiduoti nevalia,
Ir nevalia dejuoti graudžiai,
Abiems mums – tremtinių dalia,
Nes jau Perkūnas mus apleido, nebegriaudžia.