Iškeisčiau ilgesį
į melsvą dangų,į lengvą debesį,
į vėją nuo laukų,
į Žemės gylį,kuriame šaltiniai
skaidrūs braido,
nepaliesti kasdienio skausmo,
nei mirties kančių.
Išverkčiau žolei,
rudeniu švelniai apakusiai,
širdies godas
išblukusių kaštonų akimis.
Parudavusia veja
pavaikšto rasos, basos
po nakties sapnų.
Subyra žodis, niekuomet
nebuvęs šventas,
į grindinio trinkelę atsitrenkęs
pavienėmis raidėmis,
užpildydamas savimi plyšius.
Viskas buvo aistrų
tuščiavidurė trumpalaikė šventė.
Tik ilgesys prisiminimais šlaistosi.
Iškeisčiau jį į tūkstančius
bebalsių ir bejausmių paukščių.
Bijau prabusti rytą
be vyriškų glamonių ilgesio,
jo šnabždesio į ausį
prie suvarpytos metų
atkakliai netylančios širdies.

2019
nemiros.wordpress.com