Ir krinta žiedlapiai

Esi didi Tu Lietuvos poetė
Ir nieks šio vardo niekad neatims,
Kai eilės plunksnoj liejos, širdį lietė,
Jos virto klasika ir atmintim.

Tik ją istorija savaip iškraipė
Ir buvo taip supriešinta tauta.
To laikmečio net vyrai neatlaikė,
Kai valdė Stalino griežta ranka.

O Tu tik moteris, nesi juk plienas,
Tikėjai gėriu, laukei kol prašvis.
Mirtis – gyvybė. Tarp jų žingsnis vienas.
Tave nusinešė tamsi naktis.

Bet atminties nutrint nesugebėjo,
Lakštingalos užtildyt negalės...
------------------------------------------
Tik linksta diemedis nuo šalto vėjo,
Tik krinta žiedlapiai – ant mūs širdies.
Šilagėlė