Jei turėčiau aš tik vieną dieną,
Panorėčiau, jog ji būtų žiemą:
Kai snaigės sukasi ratu,
O aš lėtai žengiu baltu taku,
Sniegas girgžda man po kojom,
Nosis šąla, raudonuoja,
Medžių šakos plikos supas,
O aplinkui tarsi rūkas.

Rūkas tas nuo dūmų, virš stogų,
Ir matyti jis tik naktį,
kai mėnulio neužstoja jūra debesų.
Kur ne kur švieselė mirksi tarp langų,
O aš įžiebt savosios tuo taku skubu.

Apsnigti varteliai ir jų girgždanti spyna
Man tarsi rojaus vartai, spindintys šviesa.
Vien juos pravėrus širdį užplūsta šiluma,
Ir suprantu, jog namų dvasia jau visai šalia.

Šaltį keičia šiluma,
Rūko juostą virš stogų – židinio liepsna.
Ir pro langą jau stebiu ne švieseles, 
O tyliai krentančias baltas snaiges.

Gera grįžti, kur šilta ir jauku,
Žengiant tuo gerai pažįstamu prisiminimų takeliu.
Nebegirgžda a nei sniegas, nei spyna...
Buvo tąkart nuostabi žiema.