Nevalingai šiurpstu
Per sugulusias nuskalbtas pievas kai vilnyja dulksna
Lyg norėtų į griaučių gelmes įsigerti,
Kai bežvaigždis dangus be jokių orientyrų
Panašėja į antvožą karsto,
O tamsos ir vienatvės prispaustas, 
Žmogus mena vasarą pamirštą Dievą.
Baimės mėšlungio spustelta randa burna
Iki blizgesio zulintus vakaro poterius
Ir išleidžia žodžius,
Bet tie neskrenda niekur – 
Tarytum šikšnosparniai baidomi būtų iš rūsio.
Miego naktį nebuvo per daug – 
Ar pavyks atsibust, jei užsnūsiu?
Abejoju lig šiolei žinotom tiesom – 
Rodo veidrodis šmėklą, jos oda – suglamžytas popierius.
Būtą laiką velėja nuo darbo gausos įsiaudrinęs šaltas lietus
Ir lašai tarsi kulkos suaižo prie žemės palinkusias smilgas.
Pasiduodau.
Maldauju – saldžiais atminimais daugiau anei pančiok, nei gildyk.
Gal tada ne tik vakaro poterius baigsiu,
Miegot nebijosiu – 
Jaučiu, geisiu  nebenubust.