Gal pastebėjai, nuo kada
Mums nutylėjimai tarytum raisto duburiai –
Paskęstame juose kas sau 
Ir dumblas ištaškytas be randų užgyja.
Vienatvės prisrėbėm,
Todėl nebambu, ko nepadarei,
Neperšti kūnai, gailiais kvepiančios aistros neapsiviję.
Į sieną beldžiantis
Išklypsta pirštų sąnariai,
Bet jau ištyrėm, jog nėra ten durų.
Savy paklydusiems labai sunku išeit,
Nes raistas toks – čia tik akivarai, kur nei laivų, nei burių.
Jausmus ištraukiame 
Tarytum baltus kaulus iš gelmės,
Kai jie neturi nei prasmės, nei vardo.
Turbūt dėl to dabar baugu viens kitą liest,
Nes šitas vakaras  – abiems mums  kūlgrinda,
Kurią išardom.