gyvenimo gija plona
kaip rudens lapo
kuris vos laikėsi
atūžusi stipri vėtra
plėšė draskė
neturėdama saiko

virpėjo pageltęs lapas
nenorėdamas
savo likimo sutikt 
žemė  maitintoja
tačiau ir kapas
pasilikti čia lemtis

norėjo dar žvelgt 
į melsvus tolius
sugaut bent vieną
blankų blyksnį saulės
apkabint ir liest
švelniu skruostu 
neapčiuopiamą pasaulį

deja nuplėštas
blaškėsi krito
beieškodamas 
užuovėjos tykios
pagaliau sutikęs
skirtą likimą
priglaudė skruostą
prie žemės šaltos

1980–2019 m.