Ko taip niaukies, lapkričio dangau,
Su tavimi ir vandenys juoduoja.
Galbūt ilgiesi Lietuvos žmogaus,
Kuris apie pavasarį svajoja?
 
Išskrido vyturiai, paliko gervės
Ir negirdėt kalenimo gandrų.
Kaimo žemelė ilsisi pavargus,
Užklota žiemkenčių žaliu rūbu.
 
Užgeso Vėlinių lempelės, žvakės
Taip šviesiai degusios kalneliuose kapuos.
Ir ten, ir čia, paliko šaltos naktys
Po ilgo vakaro užtemusiuos languos.
 
O gal šis lapkritis visai nekaltas,
Tai dūmų kvapas degančios sieros
Per miestelius, išduotus kaimus slenka,
Kur žmones pasmerkti gyventi be TIESOS.
 
TIESA — elito paslėpta pelenė,
Tautos svajotos Laisvės pelenuos.
Politikoje — Euras visagalis,
Jų milijonus žarstančių delnuos.
.............................................
Ko niaukies pilkas, lapkričio dangau?
Matai —
Su tavimi žmonių gyvenimai juoduoja.
Ne vien tik dzūkų padangos, antai,
Bet ir mažytį vilties paukštį paaukoja.