Nekaltinki savęs – kaltė priklauso man.
Neatgailauk už nuodėmes kitų.
Po štormo bangos išmeta krantan
Šukes ir skausmo, ir vilčių.

Ir neliūdėk – jau ašarų gana,
Šermukšniai, štai, svaiginasi vynu,
Tyli, nurimus glaudžiasi banga
Prie nuolat laukiančių krantų.

O jei gali – ir vėl mane pašauk.
Darysim vėlei tas pačias klaidas,
Nes tik dabar aš aiškiai supratau –
Teisiausi buvom Tu ir aš!