Atsipykusią tau
Jei suplėšęs pavėjui paleisi,
Suklijuoti savęs nebandysiu – nėra jau prasmės.
Jausmas tikras tada,
Kai nepančioja, teikia jis laisvę,
Kai upokšniai sulos randa kryptį, į kur jiems tekėt.
Jeigu tvyro tyla,
Nebeklausiu tavęs, koks sezonas,
Nes po spalio variu kam ieškoti birželio drugių?
Užsidengsiu migla užsilikusį bučinio skonį.
Tau manęs jau nėra
Ir kaltai atgailaut per vėlu.
Lai negrauš ilgesys,
Nekamuos žiaurios nemigo naktys – 
Gal mane sapnavai – 
Gyvą kraują ir karštas dienas.
Tad pakol aš greta, apmąstyk, ko gali nebetekti.
Kas išmėto korius,
Argi medų tarp smilčių atras?