Platanų giraitė  (Biblinis vaizdelis) 
                                                        pareik ant Vėlinių 
Kristus stovėjo ant paskutinio kopėčių laiptelio, prieš leisdamasis prikalamas prie kryžiaus.

Netoli Jeruzalės augo platanų giraitė. Kadangi dėl sauso klimato augmenijos apylinkėse nebuvo daug, tai giraitė buvo saugoma ir už savavališką medžių kirtimą grėsė mirties bausmė. Bet pasitaikydavo, kad saučiančios vėtros sunaikindavo vieną kitą medį. Būtent iš tokio sulaužyto medžio miesto valdžia ir leido budeliui Espachijui pasigaminti kopėčias, kurių jam jau senokai reikėjo, nes senos buvo atitarnavusios savo laiką ir miesto valdžios sprendimu turėjo būti sunaikintos, kad valdiškas turtas nepatektų į perpardavinėtojų rankas.

Kristus stovėjo ant paskutinio kopėčių laiptelio, prieš leisdamasis prikalamas prie kryžiaus.

Atsigręžė žemyn į budelį, sekantį iš paskos, nes lipti daugiau nebuvo kur:
- Du tūkstančius metų žmonės melsis už mane, du tūkstančius, o gal ir daugiau.
- Na ir kas? Bet dabar vis tiek tu turi būti prikaltas. Nemėgink manęs sugraudinti.

Budelis buvo menkos išvaizdos, gausios šeimos maitintojas ir darbo pastaruoju metu pasitaikė mažai, tik šįryt iš kažkur nukrito šis pamišėlis ir pora nusikaltėlių, prarasti nei vieno neapsimokėjo, kada kita proga vėl pasitaikys, tad tik stumtelėjo į šalį ilgaplaukį liūdno veido jaunuolį, o pats užsikorė ant skersinio.

Saulė spigino tiesiai į akis lyg ketintų per jas prasismelkti kiaurai į sąžinę, bet Espachijus žinojo, kad niekas dabar jo nesulaikys, ausyse vis dar skambėjo jauniausio sūnaus verksmas, kai iš motinos krūtinės nieko nepavyko išspausti. Ką ten išspausi, kai tiek dienų motina nieko nevalgė.

- Kažkada žmonės skraidys į Mėnulį, nesiliovė hipis.
- Na ir kas? Tegul nors ant šluotos skraido, man šeimą maitinti reikia. Šiandien, ne kada nors.
- Žmogus ne vien duona gyvas..., nesiliovė Kristus.
- Žinau, vynas taip pat ne pro šalį, neleido baigti budelis. Greičiau sukis nugara į stulpą. Rankas į šalis, aukščiau!
- Kiek gausi už mane?
- Nesutariau galutinai, bet prašysiu dvylikos auksinių.

Įprastai Espachijus gaudavo tris auksinius už plaštakos pašalinimą, penkis už rankos sutrumpinimą iki alkūnės ir septynis už visišką rankos nuėmimą nuo liemens. Galvos atskyrimas nuo kūno buvo vertinamas brangiausiai, penkiolika auksinių, bet atvejų pasitaikydavo labai retai. Tuo tarpu nukryžiavimas, kaip naujas gyvybės atėmimo būdas dar neturėjo griežtai įsigaliojusių tarifų ir Espachijus kiekvieną kartą tardavosi su miesto valdžia dėl užmokesčio: pigiausiai atidirbo už dešimt, brangiausiai yra užmokėję keturiolika. Bet šįkart pasitaikė iškart trys nukryžiavimai, tai net jei juos įvertinsi tik po dešimt, vistiek gausis trisdešimt, ne taip ir blogai. Galvoje dėliojosi viliojanti perspektyva, todėl magėjo dar kai ką pasitikslinti:

- Nežinai, greit nepasitaikys tavo pasekėjų?
- Pasekėjų bus tūkstančiai, gal dar daugiau.
- Eik tu, nusistebėjo žmogelis. Ar greit?
- Greit, saulė nespės nusileisti, jau bus keli, o paskui tik daugės.
- Jei tiesą sakai, tada gal ir iki dešimties nusileisiu. Dabar laikyk tvirtai, pirma kairę pritvirtinsiu. Rankos tavo švelnios, matyt, darbo neragavo, studentas turbūt?
- Aha.
- Ką studijuoji?
- Filosofiją.
- Tada gerai, į fizinį skausmą gali pažvelgti filosofiškai, kaip į neišvengiamybę.

Palengva kaukštelėjo plaktuku per delną.
- Ai, skauda.
- Dar tik nestipriai stuktelėjau. Matyt, paskaitas praleidinėji?
- Pasitaiko kartais.
- Na, dabar nors tiek gerai, nereiks daugiau vaikščioti.
- Manęs žmonės ir po dviejų tūkstančių metų ilgėsis.
- Jau sakei, kam kartojiesi?

Ir smogė visa jėga per vinį, tas susmigo kelis colius į medį. Greičiausiai tai buvo pušis. Arba beržas. Atvežtas iš Romos, nes arti Jeruzalės tokių aukštų medžių nebuvo. Platanai, bet jie tokie kreivi, tiesaus stulpo iš jų nepadarysi.

- Sakiau? Tas skausmas mane blogai veikia.
- Pakentėk, tuoj baigsiu.
- Ant dešinės rankos žiedas yra, gali pasiimti.
- Gerai, kai prie dešinės prieisiu, paimsiu. Tau jo tikrai daugiau neprireiks.

Dar keli smūgiai ir kairė pritvirtinta, nenuimsi.

- Vaikų daug turi?
- Nedaug, septynis, bet kai darbo mažai, tai ir tuos išmaitinti yra kas veikti.
- Kartą žvejų valtį, kuria plaukiau, pripildžiau pilną žuvies.
Kristaus veidas nušvito.
- Pamanyk tiktai. Kad man taip. Ir kaip tau pavyko?
- Nė pats nežinau, pasisekė turbūt. Paskui visi žvejai kviesdavo mane į savo laivus, bet aš atsisakiau, nenorėjau jų supriešinti.
- Na duokš tą žiedą.

Apžiūrinėja kurį laiką prieš saulę, paskui nusistebi:

- Matai, sidabrinis. Ačiū tau geras žmogau, bet darbą vis tiek pabaigsiu.Keliais smūgiais pritvirtina ir dešinę. Prakaitas srovele rieda link pašaknų.

Kristus stovėjo ant paskutinio kopėčių laiptelio.

- Kaip manai, kreipiasi Kristus, aš mirsiu?
- Tai jau taip, gali neabejoti.
Paskui susigriebia:
- Visi mirsim, tik tu pirmiau. Nieko nepadarysi.
- Taip, matyt, reikia. O žmonės paskui į Mėnulį... jau sakiau, atleisk.
- Nieko tokio, tavo būklėje žmonės dar ne tokių nesąmonių pasako.

Aukštai sklando būrelis grifų. Espachijus apžvelgia juos ir sako:
     
-    Gerai, kad atidavei žiedą, nes jo blizgesys pritraukia maitvanagius. Tikėkimės iki nakties tu jau būsi negyvas ir nejausi kaip jie kapos tavo kūną. Tavo mėsa jiems turėtų patikti, jauna, ne per riebi ir pakankamai saldi, skanėstas vienu žodžiu. Bet kokiu atveju, būk užsimerkęs, tada jie neiškapos akių. Bet tikriausiai neprireiks.
      -    O gal tu gali pasilikti ir saugoti mane?
       -    Ne, klausyk, tai neįmanoma, namie alkani laukia, turiu nunešti jiems atlygį ir kartu iškelsim šiokias tokias vaišes. Be to, visą laiką čia budės šitie kareiviai, aš galiu jų paprašyti, kad nuvaikytų paukščius, bet prižadėti nieko negaliu.

Apačioje, skydais prisidengę galvas nuo saulės vaikštinėja pora romėnų. Netoliese jau baigti dar du kryžiai, ant kurių kamuojasi kiti bėdžiai,

- Nebijok, tu mirsi, patikėk, saulė nusileis ir tu išleisi kvapą. Ech ta saulė, nieko nematyt.Ranka mėgina nusibraukti prakaitą nuo akių, bet tuo metu slysteli viena koja, kuria klūpėjo ant skersinio, ir budelis krenta žemyn. Kareiviai staigiai pasileidžia bėgti prie nelaimėlio. Deja, jis nebegyvas.
     
       -     Matai, sako vienas, tiesiai į akmenį su smilkiniu.
       -     Aha, atsiliepia kitas, staigi mirtis.
       -     Kojų nespėjo prikalti, ką dabar taip ir stovės ant laiptelio, kol numirs?
       -     Ne, kopėčias turim miestui grąžinti, dar pavogs kas, o atsakyti tai mes turėsime, jei nenusaugosim.
        -     Nu taip, nelabai čia naktį prisaugosi, kai akys pačios merkiasi.
         -    Tai ką kalam tada?

Kristus stovėjo ant laiptelio.
 
Ir jie prikala bet kaip Kristaus kojas, o paskui pasileidžia su kopėčiomis į miestą. Gera proga bent laikinai dingti iš nekenčiamos tarnystės.
Grifai nustebę iš viršaus stebi žemę, kas vyksta.

Kristus jau nestovėjo.
 
Kalbama, kad Kristus paskui vis tiek prisikėlė kažkurį rytą ir iškeliavo į dangų ir ilgai ir laimingai gyveno. Gal dar ir dabar tebėra gyvas. Kai kas net tvirtina, kad kosmonautai, kurie pasiekė Mėnulį, su juo susitiko ten Mėnulyje ir apie šį bei tą draugiškai pasikalbėjo. Gali būti.

Kopėčios ištarnavo dar apie dvylika metų. O iš kokio medžio buvo pagaminti kryžiai, taip ir liko nežinoma.