Kur klegėjo paukščiai, guli pilkas lapas.
Vienišas, nukritęs nuo senos obels.
Bet mintis man kitką, kažką kitką sako,
Jog tai strazdo laiškas, kad sugrįš, gyvens.
 
Kad sugrįš, kai vėlei pražys obelėlė,
O iškeltos šakos lapais sulapos.
Tai skardens sodelis pavasarį žalias
Nuo giesmės strazdelio, rytmečio dainos.
 
Tiktai senas lizdas ar išliks viršūnėj,
Gal užklydus vėtra žemėn jį numes?
Grįžęs į gimtinę giedantis skrajūnas
Seną obelėlę kaip tada suras?
 
Gaila būtų lizdo, bet svarbiau, kad grįžtų,
Susikrauti naują jam juk nesunku.
Gera strazdo laišką paliktą skaityti,
Pilką spalio dieną puošti laukimu.