Gal nebrisk į mane,
Kol nesu tau aš lapkričio kelias duobėtas,
Ne akliausia tamsa, neišlijus dulksnos tumulais.
Jei neliks atminty
Anei vardo, nei laiko, nei vietos,
Tu nejausi siūlės
Ir jos dygsniai tavęs nesužeis.
Gal nekrisk į mane
It akmuo ratilais nepasklidęs,
Nes ir aš nežinau, kurgi baigiasi jausmo gelmė.
Išsigydyk lengvai
Žvilgsnio žybsnį it karštinės ligą,
O aš pažadu tau 
Užmaršties pragare nugarmėt.
Nesugrįšiu, nurimk.
Net šešėlio užuomina. Baigta.
Tik nebrisk, tik nekrisk – 
Mano kiauto, šiukštu, nepaliesk.
Jei neliks atminty
Anei vardo, nei vietos, nei laiko,
Ateity tau neteks dėl beprotiško geismo virpėt.