Šitiek mylių iki nepelnyto skausmo...
Šitiek saulių iki praeities...
Kiek pasaulių tu gali praeiti,
Dėl vienos sudužusios širdies?

Dėl vienos sudužusios širdies
Pasiryžęs suliepsnoti iš vidaus?
Bet ar verta degt savy, pelenus barstyt,
Jei nemato nei rytai, nei vakarai?

Jei nemato tavo aklo skausmo
Grumstas ant dirvono juodo,
Argi verta šauktis atleidimo
Iš plikų karalių be karūnų?
 
Šitiek neregėtų metų iki sapno,
Kur sudužo ta vienintelė širdis;
Smėlio laikrodžiai tiksėjo,
Kai bridai per kampuotas šukes.
 
Jos skambėjo tavo sielos tyloje...
Negi tau nerūpi, kiek kraujų išliesi
Iki raudančio dangaus akių;
Kiek dar teks tylėti, rauti dilgėlių;

Kiek dar teks klaidų mylėti?
O gal verta jas taisyti, širdį suklijuot?
Ar surinksi lietų kruvinais delnais;
Tamsai išdalinsi pelenus savus?

Šitiek saulių iki praeities
Išdalinta ir rytams, ir vakarams...
Šitiek mylių iki nepelnyto skausmo,
Dėl vienos sudužusios širdies...