Jis tik pilkas akmuo, truputį pražilęs,
Kaip ir aš samanėle balta,
Bet jaučiu, kaip jo mintys amžinos, gilios
Tyliai skverbias per jas į mane.
 
Na ir kas, jei tylės, aš kalbėsiu prisėdęs,
Kad ruduo, žvilgsny jo ilgesys
Tų laikų, kai paliko gyvenimo brydę
Mano dienos, nuėję lauku.
 
Nežinau, kas taip šaukė, kas klystkelius rodė
Į šalis apgaulingos miglos,
Kur tikėjaus pažinti gyvenimo grožį,
Rasti gaivų šaltinį tiesos.
 
Buvo vasaros karštos ir raustančios vyšnios,
Vedė toliais mėnulio delčia.
Gal sapnų, gal tikrovės svaiguly pasiklydęs,
Ėjau drąsiai su meilės taure.
...............................................
Dabar pilkas akmuo, samanėlė balta,
Gaivus gurkšnis vakarės ramybės,
Tik svaja ta pati, mano paukštė laisva,
Dar vilioja pakilt naujam skrydžiui.