Ant smilgos žemuogės – ne vienišojo rožinis,
Greičiau – karoliai gundantys godotai savo mylimai,
Ne kraujas kankinio – purslai lėkimo į šviesos zenitą,
Mazgai saldumo atsiminimų kilime,
Užsiganėdinimas, kai nebealksti nieko kito.
Nesupranti, iš kur tas jausmas, jog tu pats – indas žemuoginio vyno
Ir džiugesys apsvaigęs nuo savos pilnatvės kupa?
Ant debesies – ne pievoje tarytum uogas skynei,
Nesąmoninga šypsena pravipo lūpos.
It gaudai bučinį, pietinio vėjo atneštą,
Tau lyg pasaulis guli murkiantis ir nuolankus prie kojų.
Lai nenutrūksta laibas žalias smilgos siūlas.
Ne, tai  – ne rožinis. Tai vis dėlto karoliai.