Nesudejuoju, net jei bjauriai skauda,
Kada bambagyslė, mus jungusi, suplyšta,
Tiktai žvalgausi į kertes, ar tau padovanojau viską – 
Jausmus, jėgas, maldas ir užslopintą raudą.
Iš įpročio dar perkraustau – gal stalčiuos ką vertingo rasiu,
Ir į kišenę tau slapčiom kaip talismaną dėsiu,
Tarp nemigos ir sapno brėkšmą prabudėsiu
Ir nakčiai durų, kol esi kely, aš neužsklęsiu.
Numeski plunksną, pūką iš Būties aukštybių,
Kad bent nujausčiau, kur skrajoji, vaike, –
Į tas erdves neduota man drauge nueiti,
Bet nėr kitos širdies, kuriai taip rūpi tavo skrydis.
Ne, nesupančioju. Keliu ant delno ir paleidžiu,
Ne inkaras esu, kai vėją pasigauna tavo sparnas,
Nes motinoms savi sopėjimai nesvarbūs – 
Bet kokią kainą užmokėtų už laimingą savo vaiko veidą.