Iki tavęs nebuvo auksu siuvinėtų pievų,
Nebuvo skylančio dangaus perpus
Ir pūlinių, varvančių iš pūkinių debesų.
Tik slinko kalnas po kalno link saulių,
Kur miegojo mėlynų drakonų dvasios.

Iki tavęs nebuvo raudančios manęs –
(Įsivaizduok, kur būtum buvęs,
Jei šypsočiausi atgręžus veidą į saulėgrąžą) –
Nebuvo nei lelijų vandenį, nei žibuoklių
Ir tamsybių karžygiai neturėjo iečių.

Jie tik jojo rūsčiom akim šešėlių žirgais,
Apsisiautę ugninės nakties žvaigždėmis
Į apniurusios sielos veidrodžių šukes –
Ten nieko nebuvo, nėra ir nebus –
Tyla tik aidės palietus aštrius kampus.

Iki manęs nebuvo bėgančių pėdų basų
Per vėjo nešamas smiltis link mėnulių,
Nebuvo kritimų žemyn ir pakilimų
Pakėlus svyrančias žaizdotas rankas iš kapų
Į pramerktas ir pasmerktas dievų akis.

Iki manęs nebuvo skersvėjų perpustų veidų,
Kurie šypsojosi tau einant pro šalį...
Tik aš nesišypsojau – verkiau,
Sugniaužusi aštrią skausmo šukę –
Tavieji drakonai sudegino mane.

Sudegino jie kalnus, ant kurių sėdėjome;
Sudegino ir meilės ašaras, tokias kruvinas –
Dievai jomis girdė šešėlių žirgus...
Ir aidas tylos, atskriejęs link mūsų,
Atsimušė į sielos sudužusį veidrodį.

Iš kur tą tylą? Iš kur mano ašaros?
Iki tavęs nebuvo auksu siuvinėtų pievų
Ir jomis nejojo tamsybių karžygiai
Iki manęs, nešini saulių ir mėnulių puokštę,
Nes nieko nebuvo, nėra ir nebus.