Kiekvienas sau atsiskaitom
Už prarastą laiką,
Neatliktus darbus,
Žodžius ištylėtus.
Atminty lyg pro rūką praplaukia
Akimirkos svarbios,
Jos tolsta nutolsta
Patykiai, iš lėto.

Palieka tik tai,
Kas visai nereikšmingai atrodė,
Kas paviršiumi plaukė,
O ne grimzdo į potyrių dugną.
Juos ragaujam lyg trupinius,
Kartėlio jausdami skonį
Ir paliekam išalkę,
Tik kartais viltingai suklusę,

Nustebę, kodėl viskas
Taip sudėtinga ir paprasta,
Kad suvokt negali
Ir jau pradedi nebesuspėti,
Nes draugų ir jėgų
Vis mažiau kelyje pasitaiko,
O laikas – lyg smiltys
Per kraitinį rėtį

Vis greičiau ir greičiau...
Tas rėtis – juk senas ir kiauras,
Kiek beadysi, belopysi,
Naudos iš to maža.
Belieka tik susitaikyti,
Bet nesustoti,
Net ir žinant, kad priekyje –
Tik apgaulingas miražas...