Išašaročiau dangų,
seno sentimento dėlei,
jei leistų man pridengt
raudantį gėda nuogumą
baltomis ramunėmis
išsiuvinėta skraiste.
Ant žmoniškumo tako
saulės nuogaliai skrupulai
lyg cirko akrobatai
nusilenkia publikai į bis.
Išašaročiau ne tik dangų,
žemę, apvalumu patvarią.
Tik leiskit man be publikos
patenkintų klyksmų
iš mano sielos varpučius
išraut. Ir po nakties atakų
paryčio baltom ramunėmis
išsiuvinėtą skraistę
juoko dėlei prikaišioti
žaliųjų rūtų dėsnio.

Išašaročiau dangų ir visatą.
Seno mano sentimento
varpučio daigynas neišleidžia
nuogą ašaromis pasivaikščiot.

2019